Nei pavasario žiedų, nei vasaros malonumų ar rudens gėrybių, žmonės nelaukia taip stipriai kaip pavasario.
O pirmiausia ateina šviesos pavasaris. Po Kalėdų, kai dienos pradeda ilgėti, nors plika akimi to dar visai nepastebi, pirmoji žinia, kuria pasidalinama su sutiktu kaimynu ar bendradarbiu – „diena pradėjo ilgėti!“
Man atrodo, didelė dalis žmonių iki šiol perkančių kasdien nuplėšiamus kalendorius tai daro dėl vienintelės priežasties, kad juose ant kiekvieno lapelio yra nurodyta kada saulė leidžiasi ir koks dienos ilgumas. Nebūtų šių žinių, šie kalendoriai seniai būtų užmiršti.
Per sausį diena pailgėja dar nežymiai – tik apie valandą. Tai pats šalčiausias ir gyvajai gamtai sunkiausias mėnuo. Jį gyvūnai ir augalai iškenčia skirtingai – kas po sniegu, kas šiltesnį kailį užsiauginęs, kas įmigęs ar arčiau žmonių prisiglaudęs. Vasarį jau kas kita. Ir be kalendoriaus lapelio plika akimi pastebime daugybę gamtos reiškinių, skelbiančių apie artėjantį pavasarį. Vilniaus varnos, kaip ir anksčiau, dar nepilnai prašvitus nenutrūkstamais būriais kasdien kaip į darbą tyliai skrenda į Kazokiškių sąvartyną, bet pasitaikius gražesnei dienai, grįždamos jau bando karkdamos ore išraityti aukštojo pilotažo figūras – ko nedarė anksčiau, tarsi pranešdamos, kad pavasaris jau ne už kalnų. Šiais metais vasaris ypač šaltas, tačiau pavasario vartai jau atkelti ir kiekviena diena atneša tam naujų įrodymų. Balandžiai pradeda aistringai burkuoti, krūmuose čirkšti žvirbliai, dar garsiau karksi kovai, varnos, kuosos, o prie mokyklų ir darželių, kur paukščiai dažniausiai lesinami, savo malonią pavasarinę giesmelę pradeda derinti didžiosios ir mėlynosios zylės. Šiais metais vasario pradžioje mačiau ir amalinių strazdų, kurie lesdami užsilikusius obuolius ir kt., atrodo, pas mus prasitrynė visą žiemą. Jeigu šalčiai užsilaikys, kai kuriems paukščiams teks palėkėti atgal į pietus iki Lenkijos ar net iki Vokietijos, ypač jei neras lesalo lesyklose, kuris per žiemą nusilpusiems paukščiams dažnai yra vienintelis išsigelbėjimas.
Kaime pavasario pranašų dar daugiau. Tai ir kiškių vestuvinės kovos, tetervinų tuoktuvės, naktiniai pelėdų ūbavimai, kurių pro miesto daugiabučio langus nepamatysi ir neišgirsi.
Pasidairę po lauką, sugrįžkime į šiltus namus, kuriuose be žmonių žiemą kenčia ir mūsų augalai. Dabar ant palangių dažniausias augalas – orchidėja, o dar prieš 20-30 metų kambaryje pamatyti žydinčią orchidėją buvo retenybė. Atsimenu VU profesorių R. Kazlauską, kuris dar sovietmečiu savo bute Čiurlionio gatvėje ant plačios palangės buvo įsirengęs mažą šiltnamuką su reguliuojamu temperatūros ir drėgmės režimu, kuriame be kitų augalų buvo ir kelios miniatiūrinės orchidėjos, kuriomis profesorius labai didžiavosi, nes jų beveik niekas neturėjo.
Per pastaruosius kelis dešimtmečius selekcininkai išvedė orchidėjų, kurios puikiai auga ir žydi sauso kambario oro sąlygomis, į šalį pastūmėdamos nuo seno mums įprastas begonijas, pelargonijas, fikusus ir filodendrus.
Didžiausią dalį butuose augi
namų orchidėjų sudaro Phalaenopsis genties augalai. Jų auginimas paprastas. Svarbiausia – pavasarį (nuo balandžio antros pusės) ir vasarą – jų nelaikyti ant pietinių palangių, saikingai laistyti minkštu vandeniu ir retkarčiais patręšti. Nors iš šiltų kraštų kilusios šios orchidėjos auga ištisus metus, po intensyvaus žiemos žydėjimo ateina tinkamas metas jas persodinti į smulkintos žievės pagrindu pagamintą terpę arba kaip dabar dažnai girdima – „substratą“, nors lietuviškas žodis „terpė“ yra daug gražesnis, tikslesnis ir mokslinėje literatūroje nuo seno naudojamas. Kodėl jį pamiršome? Bet čia tarp kitko.
Žievės terpės tinka ne visoms orchidėjoms. Pavyzdžiui, Cymbidium genties orchidėjos kambary žydės tik pasodintos į molingą žemę, o vasarą laikomos vėsesnėje patalpoje, kitaip augs vien tik lapai, o žiedų nematysime.
Parduotuvėse dabar yra net kelių gamintojų siūlomos terpės orchidėjoms (Phaleonopsis). Patirtis rodo, kad šiai genčiai itin tinka stambesnių žievės gabaliukų (2-4cm) terpės, kuriose yra ypač daug oro ir maisto medžiagų.
Jeigu norite, kad orchidėja žydėtų kelis metus, nupirktą gėlę rekomenduojama iš transportavimui skirto mišinio persodinti į kiek didesnį vazonėlį su tinkama terpe.
„Linkiu jaudinančių pavasario tėkmės pastebėjimų ir malonių rūpesčių tarp kambarinių augalų!“
Prieš prasidedant intensyviam pavasariniam augalų augimui geriausias laikas persodinti ir sumedėjusius augalus – fikusus, difenbachijas, krotonus, dracenas ir kitus. Citrusus geriau persodinėti rudenį, nes sausio-vasario mėnesį jie dažniausiai žydi. Persodinus žydėjimo metu, citrusiniai augalai gali numesti užsimezgusius vaisius.